Eduardas Cinzas "Raudonojo arklio vasara"
paskelbta: 2009-12-27
Kalbant apie šį romaną,
manau, reikia pradėti nuo Stasio Kašausko įžangoje užfiksuoto labai
taiklaus Eduardo Cinzo pastebėjimo:"[...] broliai Lietuvos raštininkai persiplepa. Matyt, už puslapių skaičių jiems moka."
Iš tikrųjų, Lietuvos rašytojai labai mėgsta slapstytis už gražių žodžių krūvų. Tiesiog pasiklysti jų gausoje ir nerandi paprastos, išgrynintos istorijos.
Eduardo Cinzo romanas tai tikra vieno žmogaus istorija. Be jokių pagražinimų ir nereikalingų blizgučių. Su visomis gyvenimiškomis grimasomis.
Gerai, kad atradau dar vieną lietuvių rašytoją, kurį galiu skaityti :)
Egidijus:
Šiandien baigiau skaityti Cinzą. Kas nors paklaustų "Ar patiko?" Nežinočiau, ką atsakyti. Greičiau "taip" nei "ne".
Skaitant romaną "Raudonojo arklio vasara", nuolat sekė mintis, jog autorius yra novelistas, o ne romanistas. Kūriny būtų galima įžvelgti kelis atskirus, ne vienodos apimties ir svarbos siužetus, kuriuos rašytojas labai keistai sudėliojo į vientisą audinį. Tas audinys primena kaimišką margaspalvį apklotą, susiūtą iš įvairios medžiagos, o svarbiausia - ne vienu prisėdimu. Panašu, kad romanas rašytas ilgą laiką, kai pradžioje svarbios datalės palaipsniui virto nereikšmingomis ir galiausiai pabaigoje be laiko pasimiršo.
Romanas primena XX a. pabaigos kaimo ir miesto sandūrą, kai išsilavinę burjužai kėlėsi gyventi į užmiestį, o ten gyvenę iš anksčiau mėgavosi tradicijų ramybe ir tarnavo ponui Darbui. Tai kas romane atsitiko svarbaus, tuoj pat buvo numarinta ir užmiršta be jokios baigties ar aiškesnės perspektyvos. Panašiai kaip televizijos seriale: "Laukite tęsinio".
Tiesa, akis užkliuvo už keletos vaizdingesnių epizodų (pvz., raudonojo arklio pasirodymas), bet jie - menki trupiniai ant vaišių stalo.