Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai"

Taip jau supuolė, kad iš pradžių pasižiūrėjau filmą pagal šį romaną, o po to tik ėmiausi knygos.

Eilinį kartą įsitikinau, kad kinas negali atskleisti to kas yra parašyta knygoje ir pakartoti malonumo, kai skaitai gerą romaną.

Romano pagrindinis vinis - vyresnysis liokajus Stivensas, visą gražiausią savo amžių atidavęs patarnaudamas serui lordui Darlingtonui ir tapęs profesionaliu, nepastebimu jo šešėliu.

Puikiai sukurtas japono rašytojo veikėjas. Įdomus ir nepakartojamas eksponatas. Romane nerasite nei vienos užuominos  apie šio tarno jausmus. Jis viską mato, svarsto, planuoja tik per savo profesinę prizmę - tarnauti ir patarnauti. Kai Stivenso viduje turėtų virti jausmai apie tai praneša tik aplinkinių klausimai: "Ar jums viskas gerai? Šiandieną jūs atrodote pavargęs."

Toks užsidarymas dėžutėje - tampa komišku. Kai pavyzdžiui, Stivensas dvi savaites svarsto ir mąsto papokštavimo klausimu ir pagaliau išdrįsta jau labai savotiškai pajuokauti.

Skaičiau pasigardžiuodamas :)