Per Petterson "Vogti arklius"

Puiki kelionė per norvegišką peizažą, vaikystės prisiminimus, medžių rietuves ir ramų, neskubų gyvenimą vienkiemio sodyboje, pro kurios langus matosi upė, tamsus miškas ir tolumoje spingsintis kaimyno langas. Rytiniai pasivaikščiojimai su šunimi iki ežero, žiemos laukimas, karšta kava ir stora riekė duonos su sviestu...
Tyla, ramybė, susitaikymas ir pilnatvė, kai viduje šilta ir gera, kartu su romano veikėju. 
 
Kelios mintys iš knygos:

apie likimą
[...] aš niekada nemėgau žmonių, manančių, kad mūsų gyvenimą valdo likimas. Jie inkščia, jie nusiplauna rankas ir laukia užuojautos. [...] mes patys kuriame savo gyvenimą, bent aš susikūriau savąjį, iki galo, ir prisiimu visą atsakomybę.

apie šiuolaikinį kiną
[...] šiuolaikiniame kine [...] yra tik idėjos. Skystos idėjos ir tai, ką jie vadina humoru, - šiandien viskas turi būti juokinga. Bet aš nepakenčiu būti linksminamas, neturiu tam laiko.

apie televiziją
[...] mirgantis paveikslėliai tave greitai gali prikaustyti prie kėdės, ant jos išsėdėsi iki vėlyvos nakties, ir laikas prabėgs bežiūrint, kaip juda kiti. Aš to nenoriu. Pats sau galiu palaikyti draugiją.

apie skausmą
[...] mes juk patys sprendžiame, kada mums skauda.