Važiuodamas į Nidą visąlaik žinau, kad galėsiu gardžiuotis ramybe, tyla, ilgais pasivaikščiojimais ir jūra (gaila, kad dėl nenuspėjamų Lietuvos orų šį kartą ją mačiau tik tris kartus... po penkias minutes :)

Paskutinį kartą Nidoje atostogavau prieš šešerius metus. Nuo to laiko pats miestelis nedaug kuo pasikeitęs. Jis taip ir pasiliko užsikonservavęs kažkur XiX a. pabaigoje - XX a. pradžioje su keliais sovietinio realizmo architektūriniais inkliuzais. Užsikonservavęs, bet prižiūrimas ir puoselėjimas. Ne taip smarkiai besikeičiantis ir keičiamas kaip koks Vilnius, bet ir čia atradau naujovių ar pasikeitimų:

1. Dar daugiau vokiečių pensininkų-turistų ir vokiečių kalbos. Nidoje vokiečių kalba kovoja su lietuvių kalba už savo vietą po saule. Lauko kavinės ant stendų meniu rašo ne vien lietuviškai, bet kitoje jo pusėje būtinai ir vokiškai, o vieno viešbučio restoranas nusprendė nebevarginti savo klientūros ir viską surašė tiktai vokiškai. Gintaro prekybininkai (ir turbūt ne vien jie) savo prekes turistams iš Vokietijos irgi siūlo jų gimtąja kalba. Keine Probleme. Nidos etnografinės kapinės taip pati neatsilieka nuo šios dvikalbystės. Virš įėjimo užrašas lietuviškai ir vokiškai.

2. Dar daugiau ir įvairesnių pramogų. Galima pusdienį paplaukioti su laivu po Kuršių marias, aplankyti Mingės kaimą, Ventės ragą, Nemuno deltą. Pagauti vėją su "Blokart" vėjaračiu. Paiškylauti su kanojomis ar įprastais dviračiais. Aš pirmą kartą Nidoje žaidžiau biliardą, bet turbūt anokia čia naujiena, tik jos vis neužtikdavau ar poreikio nebuvo ;)

3. Atsirado naujas traukos taškas ir privalomas nuotraukų atributas -  Vytauto Kernagio - Beno skulptūra.

Nuo šiol visi turistai savo albumuose turės nuotrauką iš Nidos, kurioje jie sėdi/stovi/tupi/apsikabinę vyrą su gitara. Besifotografuojantiems kažkodėl labai maga paliesti Kernagio nosį. Nežinau kuo ji taip žavi, bet spėju, kad po kelių metų, kai ji nuo begalinio čiupinėjimo pradės blizgėti, pasklis legenda apie laimę nešančią Vytauto Kernagio - Beno nosį. Tuomet tu nebusi aplankęs Nidos, jei nebūsi palietęs Beno nosies.

Paskutinį kartą Kryžių kalne buvau prieš kokius 20 metų. Per tą laiką jis išgražėjo ir tapo tikru turistų traukos objektu (per tą laiką kol vaikščiojau, sutikau grupes iš Lenkijos, Italijos ir Japonijos) ir išsiplėtė. Atsirado ir Jono Pauliaus II dovanotas kryžiaus su padėka Lietuvos žmonėms už jų tikėjimą.
Man kryžius asocijuojasi su kančia, o šiame kalne jis virsta padėkos, atsiprašymo, kovos simboliu.

Grįždami nuo jūros, nusprendėm aplankyti Orvidų sodybą.

Važiuojant iš Palangos reikėjo kirsti Salantų miestelį ir sukti Plungės kryptimi.

Salantų neogotikinė bažnyčia

Pavažiavus apie pusantro kilometro pamatėme ženklą rodantį į Orvidų sodybą-muziejų.

Sodybos prieangyje pasitinka Raudonosios Armijos tankas. Tik paskaitęs vieno forumo įrašą, supratau jo simbolinę reikšmę ir kodėl jo vamzdis nukreiptas į muziejų.

Muziejus pirmadienį turėjo nedirbti, bet ar sutapimas, ar ne - vartai buvo atidaryti ir, sumokėję po 6 Lt, patekome į vidų. 
Orvidų sodyba, turbūt, abejingų nepalieka. Man visomis prasmėmis liko sunkumo įspūdis.