Po "Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb" vėl susidomėjau Stenlio Kubriko kūryba. Superinis filmas persmelktas atominio karo baimės ir paskanintas juodojo humoro pipirais. Tokia juosta galėjo būti sukurta tik laisvo žmogaus, laisvoje šalyje. Chruščiovinėje-Brežnevinėje Sovietų Sąjungoje, pamąstymai apie pasimetusius generalinius sekretorius, ar juo labiau kažkokias betvarkes Raudonojoje kariaunoje, buvo nesuvokiami dalykai. O štai Kubrikas gardžiuojasi vaizduodamas bejėgį JAV prezidentą, turintį klausytis grobuoniškų generolų išvedžiojimų ar antrojo pasaulinio karo iškasenos vokiečių daktaro Streindžlavo, kurio viena pusė vis dar šlovina fiurerį. Ir desperatiškas pastangas atšaukti B-52 bombonešius puolančius Rusiją...

Tada sekė gurmaniška "2001: A Space Odyssey". Man ji buvo kažkuo panaši į Tarkovskio "Soliarį". Dabartiniam žmogui, sugadintam šiuolaikinio gyvenimo tempo, nelengva užduotis žiūrėti tokį filmą. Labai tinkamas rubrikai "Kinas snobui" su prierašu mokslinė fantastika ;)  

Po to išsirinkau "Barry Lyndon". Meilė. Neapykanta. Pavydas. Intrigos. Ambicijos. Noras tapti kuo negali būti ir žlugimas.

Didžiausią įspūdi paliko "Paths of Glory". Filmas apie beprasmiškas Pirmojo pasaulinio karo kovas vakarų fronte. Pulkininkui Daksui įsakoma pulti vokiečių įtvirtinimus, nors generolai žino, kad tai pareikalaus begalės gyvybių ir ši ataka pasmerkta žlugimui. Po to, aišku, reikia surasti kaltus ir kalčiausi lieka paprasti eiliniai kareiviai... Puikūs psichologiniai charakteriai, puiki nuotaika. Tiesiog senas geras, labai geras kinas.  

O štai "Spartako" nebaigiau žiūrėti. Gal prieš tai matyti filmai buvo per geri? Aišku, vėl įsijungė skeptiškas požiūris į istorinius filmus, apie kurį jau rašiau.  Gal kitą kartą... 

Anksčiau buvau matęs  keturis Stanley Kubrick režisuotus filmus: "A Clockwork Orange", "Eyes Wide Shut", "The Shining", "Full Metal Jacket". "Prisukamas apelsinas" - vienas iš tų retų atvejų, kai ekranizacija nenusileidžia knygai.

Kaip pagalvoju, mane stebina toks režisieriaus įvairiapusiškumas. Nuo mokslinės fantastikos iki istorinių dramų, nuo meilės istorijų iki persmelkiančio siaubo, nuo juodojo humoro iki gilių psichologinių charakterių. Viskas įdomu ir įtraukia.

Tarp kitko, net 8 Stenlio Kubriko filmai patenka į IMDb 250 geriausų filmų sąrašą. Artimiausias vis dar kuriantis konkurentas Quentin Tarantino - turi šešis. Jam gal ir pavyks sukurti dar daugiau gerų filmų, bet pasiekti tokios žanrų ir idėjų įvairovės tikrai ne.

Senas geras klasikinis kinas.

Kaip ir neturiu daugiau ką pridurti. Reikia žiūrėti ir mėgautis.

Patinka Bergmano filmai už jų dėmesį turiniui, o ne formai, nors šiame filme jos netrūksta irgi. Vis dėlto tai kostiuminė drama.

Ilgas, tikrai ilgas filmas. 3 valandos šeimos istorijos, vaikiško maišto ir šiurpaus psichologinio terorizmo.

Neseniai žiūrėjau kažkuo panašų šių dienų filmą "Kalmaras ir banginis" ("The Squid and the Whale"). Kiti laikai, kitas tempas, bet problemos išlieka universalios ir nepaklusnios laikui.

1970 metais amerikietis studentas Billy Hayes buvo pagautas Turkijos saugumo pajėgų, bandant kontrabanda išskraidinti 2 kilogramus hašišo. Turkijos teismas jį nubaudė 4 metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme, bet, likus savaitei iki išėjimo į laisvę, Turkijos valdžia persigalvojo ir skyrė bausmę iki gyvos galvos.

Liko tik vienas kelias - pabėgti.

Vėliau savo patirtus išgyvenimus Billy Hayes sudėjo į autobiografinę knygą "Midnight Express", pagal kurią 1978 metais du Holivudo grandai Alan Parker ir Oliver Stone pastatė to paties pavadinimo filmą (vienas režisavo, kitas rašė scenarijų) ir vargšams turkams savo adaptacija įvarė kompleksą.

Nėra net ko lyginti su taip lietuviškos žiniasklaidos pamėgta Gibsono fraze apie aštriadančius lietuvius. Čia tik vienas sakinukas, o turkai apie save, ne iš pačios gražiausios pusės, turi net visą filmą ir dar apdovanotą dviem Oskarais :)
 
Po tokios tamsios interpretacijos, knygos autorius turėjo atsiprašyti turkų ir nuraminti, kad filmas didžiąja dalimi yra tik kūrėjų vaizduotės vaisius. Interviu su Billy Hayes apie filmą, Turkijos kalėjimą ir pabėgimą galima pasižiūrėti YouTube čia ir čia.

Nepaisant visko, filmas tikrai geras.   

Ankstyvasis David Lynch, kuriuo dar galiu žavėtis. Dabartinis - man jau kosmosas.

Neskubus, kaip ir lėtai judantis filmo herojaus traktoriukas, kelio filmas.

Ilga kelionė pas dešimt metų nematytą brolį. Filmas apie senatvę, pagarbą šeimai ir šypseną keliantį užsispyrimą.  

Kas užaugot su broliu būtinai pasižiūrėkit.

"Well, the worst part of being old is rememberin' when you was young"

"Happiness only real when shared (Laimė yra tikra tik tuomet, kai ja daliniesi)" - tokius žodžius po kelių mėnesių vienatvės savo dienoraštyje užrašė vienišius keliautojas Christopher McCandless, bet deja supratęs tai, nebegalėjo grįžti iš ten kur buvo pabėgęs...

Kelionė link savęs. Bėgimas nuo tėvų melo, visuomenės spaudimo, šiuolaikinio pasaulio.

Jei kažkas sako, kad TV nieko verto nerodo, gali patylėti. Reikia tik atsirinkti ir retkarčiais užsukti čia ;)

Gyvenimas yra sunkus. Gyvenimas yra trumpas. Gyvenimas yra skausmingas. Gyvenimas yra aštrus.

Juodosios gyvenimo spalvos juodajame Niujorko Harlemo gete.
 
Šešiolikametė turi ištveri patyčias mokykloje, engimą namuose, tėvo prievartą ... ir sugebėti svajoti, judėti į priekį link tik horizonte matomos šviesos.

Puiki vaidyba.

Šiemet šis filmas tikrai neveltui gavo du Oskarus: už geriausią antro plano moters vaidmenį ir už geriausią adaptuotą scenarijų.   

Mintys po filmo:
Dvasiškai suluošintus žmones užaugina ne mokykla, ne draugai, ne visuomenė, o tėvai ir tik tėvai. Vaikas tai kaip neparašyta knyga, kurios pirmus puslapius ir skyrius turinių užpildo gimdytojai. Tik po to rašyti pradeda pats vaikas... kai nuo pradinio siužeto pabėgti beveik neįmanoma.

Kas geriau?

Ar svajonė apie tėvą, plaukiojantį kažkur tolimuosiuose vandenynuose ir vis negrįžtantį namo?
Ar žinoti, kad tėvas nori pamatyti nebylį sūnų ir gauti atleidimą už suluošintą savo vaiką? 

Skausmingas motinos pasirinkimas ir kova už svajonę.

Norint judėti į priekį kartais reikia atsikratyti visu per gyvenimą sukauptu šlamštu, kuris kelia begalę sentimentų, bet tik trukdo eiti pirmyn.

Vietomis smagus, vietomis graudus, vietomis .... tiesiog puikus.

Dar vienas animacijos genijaus Pete Docter nepakartojamas, šiltas, nuostabus darbas.  

Įsimintiniausia filmo frazė.
Šuo Dagas: My name is Dug. I have just met you, and I love you.

Visada su dideliu skepsiu žiūriu filmus, pasakojančius apie viduramžius, Romos imperijos ar dar senesnius laikus. Žiūrėdamas į vaizdus negaliu atsikratyti minties, kad tai netikroviška ir pritaikyta šiuolaikiniam vartojimui.

Filme "Agora" veiksmas vyksta 391 metų Aleksandrijoje. Romos galybės pabaiga, krikščionybės įsigalėjimas, žydų persekiojimo pradžia. Modernus filmas apie tuos laikus ;)

Nieko per daug išskirtinio, jei ne .... vienoje filmo scenoje vergas mokytojai Hipatijai parodo savo sukonstruotą heliocentrinės sistemos modelį (jis patarnaudamas klausėsi paskaitų apie astronomo Aristarcho veikalus).

"Nesąmonė" - pasakiau - "šią sistemą tik šešioliktajame amžiuje aprašė lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas."

Aš klydau.

Pasirodo teoriją, kad žemė sukasi aplink Saulę pirmasis aprašė senovės graikų astronomas Aristarchas. Jis savo laikmetį aplenkė net 1800 metais! Jo mintys buvo tokios pažangios jo laikmečiui, kad jis net buvo apkaltintas šventvagyste ir išvytas iš Aleksandrijos.