Taip jau supuolė, kad iš pradžių pasižiūrėjau filmą pagal šį romaną, o po to tik ėmiausi knygos.

Eilinį kartą įsitikinau, kad kinas negali atskleisti to kas yra parašyta knygoje ir pakartoti malonumo, kai skaitai gerą romaną.

Romano pagrindinis vinis - vyresnysis liokajus Stivensas, visą gražiausią savo amžių atidavęs patarnaudamas serui lordui Darlingtonui ir tapęs profesionaliu, nepastebimu jo šešėliu.

Puikiai sukurtas japono rašytojo veikėjas. Įdomus ir nepakartojamas eksponatas. Romane nerasite nei vienos užuominos  apie šio tarno jausmus. Jis viską mato, svarsto, planuoja tik per savo profesinę prizmę - tarnauti ir patarnauti. Kai Stivenso viduje turėtų virti jausmai apie tai praneša tik aplinkinių klausimai: "Ar jums viskas gerai? Šiandieną jūs atrodote pavargęs."

Toks užsidarymas dėžutėje - tampa komišku. Kai pavyzdžiui, Stivensas dvi savaites svarsto ir mąsto papokštavimo klausimu ir pagaliau išdrįsta jau labai savotiškai pajuokauti.

Skaičiau pasigardžiuodamas :)   

Mano susidomėjimas poezija buvo nužudytas dar mokykliniame suole. Jis buvo užkapotas ir užkastas Lietuvos klasikų eilėmis.

Turbūt ne man vienam, nes mano skaitomuose tinklaraščiuose (1, 2, 3, 4) rašančiuose apie knygas dar neteko aptikti kokios poezijos knygos.

Viskas keičiasi. Poezija irgi. Ji neliko stovėti po balta obelimi šalia kaimo vieškelio, ar plūduriuoti susimąsčiusio Nevėžio vingyje.

Pirmasis ir nevykęs bandymas atgaivinti užleistą teritoriją buvo trubadūūūro Pogrebnojaus knygelės pavartymas knygyne. Gerai, kad poezijos Minedo eilėraštukai nenušaldė liaunu mano smalsumo daigų.

Po to, kai lryte perskaičiau karščio nualinto Sigito Parulskio sagą apie potyrius prie kompiuterio žiūrint pornografiją, namuose atsirado eilėraščių rinktinė "Marmurinis šuo." 

Skaitydamas pajutau žodžio svorį. Ir džiaugsmą, kai vaizduotė nuneša stogą

ŠALTAS, GIEDRAS, UŽSNIGTAS
VAKARO KELIAS

Rupus dangaus žvirgždas



Žvaigždės po kojų girgžda


ir kai randi savo vienintelį takelį iš begalybės kitų.

kol bažnyčios pavirto sandėliais
kol Islamo kariai ėmė siųsti į Lietuvą
laiškus cinkuotame popieriuje

Patiko. Nors ir neturiu su kuo lyginti.

Turėtų būti sunku išversti poeziją į kitą kalbą. Sudėtinga perteikti plonybes, sąskambius - gaunasi daugiau ar mažiau pavykęs remiksas.

Kiekviena knyga turi savo laiką, kai ji gali palikti neišdildomą įspūdį. Su amžiumi ir patirtimi žmonės keičiasi, keičiasi ir tai ką gauni/pasiimi. Šitos knygos sprogstamasis mišinys, matyt, suveikia kai ją skaito karštas, maištaujantis, jaunas kraujas. 

Antiglobalistai, rasistai, ateistai, sadistai, nacistai, anarchistai ir dar visokiausio plauko -istai galėtų drąsiai šią knygą laikyti savo altorėliuose ir garbinti jos autorių.

Jam būtų nusispjauti ( tokio švelnaus išsireiškimo "Atogrąžoje" nerasite).

Mileris taškosi kraujais, šūdais ir kitomis kūno išskyromis negailėdamas nei savęs, nei draugų, nei vartotojiškos Amerikos ir supuvusios jos visuomenės.

Froidas už vagininius viražus butų plojęs katučių.

Visko daug ir gausiai, gal net per daug. Pagaudavau save nuplaukiant į kitas sferas. Nuo žodžių pertekliaus ir svorio.

"[...] žmonės - iš prigimties puskvaišiai, iš prigimties slunkiai, iš prigimties bailiai."

"[...] pats nuostabiausias mano tinkamumo ar netinkamumo tiems laikams įrodymas yra faktas, jog manęs beveik visiškai nedomino, apie ką rašo ar kalba žmonės."

"Jei apsisprendi prisidėti prie bandos esi saugus. Kad būtum priimtas ar įvertintas, privalai virsti nieku, tapti neatskiriamas nuo bandos."

"Įrodymas - tai faktas, o faktas neturi jokios prasmės, išskyrus tą kurią jam suteikia faktus nustatantys žmonės."

"Esame atskiri, bet be individualumo."

"Gyvenimo stebuklas ir paslaptis užsmaugiami mums tapus atsakingais visuomenės nariais."

"Dievas yra visuma spermatozoidų, pasiekusių sąmonės pilnatvę."

"[...] reikia juoktis iš visų jėgų, jeigu norite bent kiek priartėti prie Dievo [...]"

"Būti civilizuotam - tai turėti sunkiai patenkinamų poreikių."

Man visada imponuoja "Pasaulinės literatūros bibliotekos" serijos knygos rudais viršeliais. Paprasčiausiai žinau, kad rankose laikau laiko patikrintą klasiką ir dar kai ji kainuoja tik 5 Lt. Manau, kad gerų knygų turinys nepavaldus laikui, ko pavyzdžiui nepasakyčiau apie kino filmus.

Dar suintrigavo labai lietuviškai skambanti lenkų autoriaus pavardė: Senkevičius. Nors iš tikro yra atvirkščiai. Labai daug lietuviškų pavardžių skamba lenkiškai... ne veltui teisingumo ministras leido visiems  evičiams sulietuvėti. Na dar per teliką rodė filmą "Qua vadis?".  Bet labai puiku, kad jo nežiūrėjau, nes filmai tik geba sugadinti ar bent jau atskleisti tik mažąją dalį viso knygos gėrio. Dar prisidėjo tai, kad lenkių rašytojas Henrikas Senkevičius už šį istorinį romaną gavo Nobelio literatūros premiją. Na ir nepaskutinėje vietoje buvo istorinė tematika - Nerono laikų Romos imperija ir krikščionybės pradžia.
 
Romanas įsuko į savo įvykių verpetą, kaip koks Dan Brown detektyvinis trileris. Aišku savo menine ir pažintine verte lenkdamas visokius da vinčio kodus ir angelus su demonais tūkstantį kartų.

Romos imperijos laikais apie žmogaus padėtį ir turtą buvo galima spręsti iš vergų skaičiaus. Kuo didesnis jų skaičius tuo žmogus galingesnis ir turtingesnis. Tais laikais prabanga buvo turėti balneatorių, vergą pirtininką, nomenklatorių, vergą, kurio pareiga buvo skelbti šeimininkui įeinančius svečius, taip pat paduodamus valgius ir gatvėje įvardyti sutiktus piliečius, epiliatorius, vergus masažuotojus ir gyvaplaukių šalintojus, vestiplikas, verges rūbininkes ar dispensatorių, vergą ūkvedį, ir begale kitų. Kaip pagalvoju, šiuolaikinis žmogus juos visus pakeitė įvairiausiais elektros prietaisais. Pažanga taip sakant :)

suprasdavau, kad tai buvęs slaptas krikščionių simbolis, bet tik knygoje radau tikrąją jo reikšmę - Ichthys

- [...] Pasakyk graikiškai tokią frazę: Jėzus Kristus, Dievo sūnus, Išganytojas.
- [...]
- O dabar paimk visų tų žodžių pirmąją raidę ir sudėk į krūvą.
- Žuvis [...]

[...] tas mokslas [krikščionybė] dėl savo beprotybės yra neįvykdomas, o dėl to - dieviškas.

- Mylėkitės Viešpatyje ir Jo garbei, nes nėra nuodėmės meilėje jūsų.

Ištraukus iš konteksto skamba lyg kokios sektos šūkis. Kaip paprasta viską išversti ir apversti kai nežinai turinio.

Apie mirtį neverta galvoti, nes ji be mūsų pagalbos apie mus galvoja.

Tais tamsiais ir gūdžiais laikais atsiradęs naujas tikėjimas buvo vienintelis kelias pabėgti nuo savo skurdaus, apgailėtino, nežmoniško gyvenimo. Tai buvo atsvara įsigalėjusiai turtingųjų mažumai ir jų galiai. Krikščionybė buvo vargšų religija. Vargšų išorėje, bet ne viduje. Gal todėl šiandieną ji nyksta, nes žmonės darosi turtingi išorėje, bet skurdūs viduje. 

Man kiškialūpio Maiklo K pasaulis kažkuo buvo panašus į nebylio Jukrido pasaulį iš Nick Cave romano "Asilė, pamačiusi angelą". Tik šioje Nobelio premijos laureto J.M. Coetzee knygoje atradau kelis sluoksnius. Patinka knygos, kurias perskaičius gali prikompiliuoti įvairių minčių, patinka kai tekstas slepia daugiau nei yra parašyta. Čia atradau ne tik pasakojimą apie vargšą benamį bandantį savaip kabintis į gyvenimą, bet ir žvilgsnį į mūsų normalių visuomenę, kuri bando visus pritempti prie savo standartų ir savo pasaulio suvokimo.

Mums normaliems nelemta suprasti kitokių negu mes. Tokiems mes statome kalėjimus ir darbo stovyklas.

Svetainė G-taškas apie šia knygą parašė: ... knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą

"[...] ligoninė, regis, buvo kūnams skirta vieta, kur kūnai reiškė savo teises." 

Įveikiau. Na, gal ir nevisiškai tikslu. Ši knyga gerai parašyta ir lengvai skaitosi, bet kažkodėl nuo vidurio skaitymo azartas išblėso.

Pabaigęs susimasčiau, kodėl ši knyga tapo bestseleriu. Manau, viena iš priežasčių, kad žmones ramina ir guodžia istorijos, kai herojus lyg ir be didesnių pastangų tampa madingiausiu, populiariausiu ir gerai uždirbančiu gydytoju. Užtenka jam pasakyti "Ponia, jūs sergate kolitu", pridėti ranką prie žaizdos, pasakyti keletą raminančių žodžių ir žmogui pagerėja. Taip paprasta ir lengva. Kas nenorėtų turėti tokių sugebėjimų ar laimėti Teleloto milijono :)

Šviesus ir optimistiškas romanas, kuriame man labiausiai patiko ... odė šunims :)

"Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kol jis sugeba juoktis"

vienas kraupus faktas
[...] išdūrus įkaitinta adata paukščiui akis, jis be perstojo ima čiulbėti [...] kol išsenka ir miršta.

Puiki kelionė per norvegišką peizažą, vaikystės prisiminimus, medžių rietuves ir ramų, neskubų gyvenimą vienkiemio sodyboje, pro kurios langus matosi upė, tamsus miškas ir tolumoje spingsintis kaimyno langas. Rytiniai pasivaikščiojimai su šunimi iki ežero, žiemos laukimas, karšta kava ir stora riekė duonos su sviestu...
Tyla, ramybė, susitaikymas ir pilnatvė, kai viduje šilta ir gera, kartu su romano veikėju. 
 
Kelios mintys iš knygos:

apie likimą
[...] aš niekada nemėgau žmonių, manančių, kad mūsų gyvenimą valdo likimas. Jie inkščia, jie nusiplauna rankas ir laukia užuojautos. [...] mes patys kuriame savo gyvenimą, bent aš susikūriau savąjį, iki galo, ir prisiimu visą atsakomybę.

apie šiuolaikinį kiną
[...] šiuolaikiniame kine [...] yra tik idėjos. Skystos idėjos ir tai, ką jie vadina humoru, - šiandien viskas turi būti juokinga. Bet aš nepakenčiu būti linksminamas, neturiu tam laiko.

apie televiziją
[...] mirgantis paveikslėliai tave greitai gali prikaustyti prie kėdės, ant jos išsėdėsi iki vėlyvos nakties, ir laikas prabėgs bežiūrint, kaip juda kiti. Aš to nenoriu. Pats sau galiu palaikyti draugiją.

apie skausmą
[...] mes juk patys sprendžiame, kada mums skauda.

Žaidimas šachmatais. Tu - baltųjų karalius, o tavo figūros - bendražygiai ir šeimos nariai: žmona ir du sūnūs, skridę su tavimi vienu lėktuvu. Tau reikia žaisti iš jų gyvybių. Kiekviena nukirsta baltųjų figūra-žmogus - nutraukta gyvybė. Ką statyti į pėstininkų eilę? Kas bus karaliaus pėstininkas, kuris po poros ėjimų bus nutemptas nuo žaidimo lentos ir sušaudytas? Ar aukoti savo vaiką-žirgą dėl pergalės? O jei suklydai ir apsiskaičiavai?
Nelengva? Tikrai nelengva. Į tokius klausimus turėjo atsakyti Kurt Vonnegut sukurtos novelės "Karalius ir jo kariauna" veikėjas, pulkininkas Kelis. Ji man labiausiai ir įsiminė iš visų knygoje esančių 24 novelių.

Dar patiko:

mintis apie sekantį žmonijos evoliucijos žingsnį - iš kūnų. Kai kažkada pirmieji gyvybės atstovai išlipo iš vandens į sausumą, taip novelėje "Be kūnų" žmonės sąmonės pastangomis paliko savo kūnus. Tik bėda, kad kartais jų vėl prisireikia :)

kafkiška elnio paieška kūrinyje "Elnias gamyklos teritorijoje"

ir euforiją sukeliantis garsas novelėje "Eufo klausimu"

Malonaus atostogų skaitymo.