Mano susidomėjimas poezija buvo nužudytas dar mokykliniame suole. Jis buvo užkapotas ir užkastas Lietuvos klasikų eilėmis.

Turbūt ne man vienam, nes mano skaitomuose tinklaraščiuose (1, 2, 3, 4) rašančiuose apie knygas dar neteko aptikti kokios poezijos knygos.

Viskas keičiasi. Poezija irgi. Ji neliko stovėti po balta obelimi šalia kaimo vieškelio, ar plūduriuoti susimąsčiusio Nevėžio vingyje.

Pirmasis ir nevykęs bandymas atgaivinti užleistą teritoriją buvo trubadūūūro Pogrebnojaus knygelės pavartymas knygyne. Gerai, kad poezijos Minedo eilėraštukai nenušaldė liaunu mano smalsumo daigų.

Po to, kai lryte perskaičiau karščio nualinto Sigito Parulskio sagą apie potyrius prie kompiuterio žiūrint pornografiją, namuose atsirado eilėraščių rinktinė "Marmurinis šuo." 

Skaitydamas pajutau žodžio svorį. Ir džiaugsmą, kai vaizduotė nuneša stogą

ŠALTAS, GIEDRAS, UŽSNIGTAS
VAKARO KELIAS

Rupus dangaus žvirgždas



Žvaigždės po kojų girgžda


ir kai randi savo vienintelį takelį iš begalybės kitų.

kol bažnyčios pavirto sandėliais
kol Islamo kariai ėmė siųsti į Lietuvą
laiškus cinkuotame popieriuje

Patiko. Nors ir neturiu su kuo lyginti.

Turėtų būti sunku išversti poeziją į kitą kalbą. Sudėtinga perteikti plonybes, sąskambius - gaunasi daugiau ar mažiau pavykęs remiksas.

Mane žavi žurnalistų sugebėjimas iš šūdo išspausti vašką. Tokį neeilinį jų talentą labai gerai atsiskleidžia straipsnių antraštės.

Lryte skaitau : "Dzūkijoje prezidentė užvalgė sūrio iš karvės pieno, kuri ganosi miške ir ėda grybus." [1]

Tiesiog nupušti galima nuo tokių viražų.

Jei tūlam skaitovui nuo karščio perkaitęs procesorius ir dėl energijos taupymo jo sąmonę pasiekia tik reikšminiai žodžiai, tai jam nuo tokio straipsnio pavadinimo akys ant kaktos gali iššokti.

Pavyzdžiui:
"Dzūkijoje prezidentė ... ėda grybus."
" prezidentė ... ganosi miške "
" prezidentė užvalgė " hmm, kai ko nors užvalgai, tai dažniausiai vidurius paleidžia. 

Smagumėlis.

Tarp kitko, man senokai lietrytis Valatkos kojinėmis dvokia. Prasivėdintų ar ką :)

Kadangi Eurovizija tapo trečiąją tautos religija, pakarksėsiu ir aš :)

Kodėl trečiąja? Na pirmos dvi vietos kaip ir užimtos,  o geriausias populiarumo įrodymas - didžiulis ekranas prie Baltojo tilto. Tokia išskirtinė atrakcija būdavo tik per svarbiausius antrosios religijos mūšius.

Beveik tiesiogiai, kaip uagadugu, netransliuosiu, bet retransliuosiu įspūdžius, kurie išsilaikė iki dabar.

Lietuva - per dainos priminimą Norvegai su balsavimo lentele nucenzūravo įspūdingiausią "InCulto" pasirodymo elementą. Vėliau prisijungusiems europiečiams galėjo kilti klausimas, ko čia jie kelnėmis mosikuoja.

Armėnija - įspūdingas pirmasis dainos kadras. Kamera tiesiog panirusi dainininkės krūtinėje.

Izraelis - nieko įdomaus.

Danija - dueto triušio akys laukiant balsavimo rezultatų.
  
Šveicarija - hi hi, kaip išsireiškė Užkuraitis: "nepriekaištingos sceninės išvaizdos atlikėjas" Hmm ... išskyrus ausis. O gal blogai nugirdau?

Švedija - patiko, bet nepateko.

Azerbaidžanas - 0. Jau išgaravo.

Ukraina - patiko ir dar pateko. Na ne tokia ir nukvakusi ta balsuotojų armija.

Olandija - atgal į praeitį. Reikėjo tik 40 metų senumo televizoriaus ir būčiau tikrai persikėlęs.

Rumunija - stiklinis sulipdytas fortepijonas.

Slovėnija - kaimo hardrock'eriai.

Airija - gal ir nieko, bet nieko įdomaus.

Bulgarija - jau spėjo išsitrinti.

Kipras - belgo iš pirmo pusfinalio klonas.

Kroatija - "Meilės simfonijos" kroatiška versija.

Gruzija - kitąmet pagaliau reikia Pilvelytę deleguoti. Tikrai neiškristų iš bendro konteksto.

Turkija - įstrigo, na tiesiog įsirėžė į atmintį, Robocop'as su papais.

Smagi kompanija tai smagiai ir padalyvavome ;)

Man visada imponuoja "Pasaulinės literatūros bibliotekos" serijos knygos rudais viršeliais. Paprasčiausiai žinau, kad rankose laikau laiko patikrintą klasiką ir dar kai ji kainuoja tik 5 Lt. Manau, kad gerų knygų turinys nepavaldus laikui, ko pavyzdžiui nepasakyčiau apie kino filmus.

Dar suintrigavo labai lietuviškai skambanti lenkų autoriaus pavardė: Senkevičius. Nors iš tikro yra atvirkščiai. Labai daug lietuviškų pavardžių skamba lenkiškai... ne veltui teisingumo ministras leido visiems  evičiams sulietuvėti. Na dar per teliką rodė filmą "Qua vadis?".  Bet labai puiku, kad jo nežiūrėjau, nes filmai tik geba sugadinti ar bent jau atskleisti tik mažąją dalį viso knygos gėrio. Dar prisidėjo tai, kad lenkių rašytojas Henrikas Senkevičius už šį istorinį romaną gavo Nobelio literatūros premiją. Na ir nepaskutinėje vietoje buvo istorinė tematika - Nerono laikų Romos imperija ir krikščionybės pradžia.
 
Romanas įsuko į savo įvykių verpetą, kaip koks Dan Brown detektyvinis trileris. Aišku savo menine ir pažintine verte lenkdamas visokius da vinčio kodus ir angelus su demonais tūkstantį kartų.

Romos imperijos laikais apie žmogaus padėtį ir turtą buvo galima spręsti iš vergų skaičiaus. Kuo didesnis jų skaičius tuo žmogus galingesnis ir turtingesnis. Tais laikais prabanga buvo turėti balneatorių, vergą pirtininką, nomenklatorių, vergą, kurio pareiga buvo skelbti šeimininkui įeinančius svečius, taip pat paduodamus valgius ir gatvėje įvardyti sutiktus piliečius, epiliatorius, vergus masažuotojus ir gyvaplaukių šalintojus, vestiplikas, verges rūbininkes ar dispensatorių, vergą ūkvedį, ir begale kitų. Kaip pagalvoju, šiuolaikinis žmogus juos visus pakeitė įvairiausiais elektros prietaisais. Pažanga taip sakant :)

suprasdavau, kad tai buvęs slaptas krikščionių simbolis, bet tik knygoje radau tikrąją jo reikšmę - Ichthys

- [...] Pasakyk graikiškai tokią frazę: Jėzus Kristus, Dievo sūnus, Išganytojas.
- [...]
- O dabar paimk visų tų žodžių pirmąją raidę ir sudėk į krūvą.
- Žuvis [...]

[...] tas mokslas [krikščionybė] dėl savo beprotybės yra neįvykdomas, o dėl to - dieviškas.

- Mylėkitės Viešpatyje ir Jo garbei, nes nėra nuodėmės meilėje jūsų.

Ištraukus iš konteksto skamba lyg kokios sektos šūkis. Kaip paprasta viską išversti ir apversti kai nežinai turinio.

Apie mirtį neverta galvoti, nes ji be mūsų pagalbos apie mus galvoja.

Tais tamsiais ir gūdžiais laikais atsiradęs naujas tikėjimas buvo vienintelis kelias pabėgti nuo savo skurdaus, apgailėtino, nežmoniško gyvenimo. Tai buvo atsvara įsigalėjusiai turtingųjų mažumai ir jų galiai. Krikščionybė buvo vargšų religija. Vargšų išorėje, bet ne viduje. Gal todėl šiandieną ji nyksta, nes žmonės darosi turtingi išorėje, bet skurdūs viduje. 

Vakar įvyko kasmetinis smagus vakaras prie TV ekrano. Prie viso smagumo dar prisidėjo ir sportinis azartas, kai sergi už savo favoritus ir lauki galutinio rezultato, kaip kokiose futbolo rungtynėse.

Parodžius pirmus žiūrovų balsavimo rezultatus pirmavo Aistė Pilvelytė surinkusi virš 3000 balsų.

Nepatiko man jos daina ir toks atlikimas ir apskritai, na nepatinka man ji :) Graudu, kai žmogus tuos pačius vartus aštuonis kartus vis tuo pačiu būdų (rėkiančiu balsu?) pramušti bando.

Čia aišku skonio reikalas... bet nesulaukęs sekančių pasirodimų balsavau prieš Pilvelytę, už InCulto.

Vėliau InCulto savo pozityvizmu ir optimizmu nurovė stogą . Funky, punk, fun :)

Daugumai irgi. Balsavimo rezultatų lentelėje jie įsiveržė į priekį.

O bet tačiau ... pasirodžius visiems atlikėjams Pilvelytė vėl lenkė visus.

Tai teko InCulto teigiamą energiją palaikyti dar vienu SMS'u. Ir ne veltui.

Nugalėjo kūrybiškumas, idėja, profesionalus darbas ir laisvė nuo visokių eurovizinių klišių.

Dabar Osle laukia geras ir smagus laikas. Visiškai nesvarbu kelintą vietą užims lietuvaičiai, nes jie ir taip šaunuoliai ;)

Kadangi gimus kūdikiui super mamos lieka su vaikais, tai visokių registracijų rūpesčiai džiaugsmai tenka ką tik iškeptiems jauniems tėčiams, tokiems kaip aš :)

Su registracijom prasidėjo įdomumas, kai norėjau sutvarkyti popierius vienkartinei vaiko išmokai gauti.

Žinojau, kad reikia nuvykti į savo seniūniją ir užregistruoti vaiką. Pasiėmiau vaiko gimimo liudijimą, savo asmens tapatybės kortelę, santuokos liudijimą ir užsirašiau banko sąskaitos numerį. 1430 Lt juk nesimėto. Galvojau, kad užteks tik seniūnijos, bet deja....

Verkių seniūnijoje (Kalvarijų g. 156) gavau pažymą apie asmens (vaiko :) deklaruotą gyvenamąją vietą (jei eisite ten pat, dėl vaiko registracijos kreipkitės į 3 kabinetą) ir jokių užuominų apie $. Paklausiau. Atsakė, kad kreipčiausi į ..c.al..ės ...mos c....ą (gerai neišgirdau :) Lvovo g. 9 ir padiktavo telefoną.

Paskambinau, nes galvojau, kad tikrai prireiks papildomų dokumentų, tai pasiklausiu kokių. Užimta. Paskambinau iš mašinos. Užimta. Ai, sakau, laiko ir noro turiu, nuvažiuosiu vietoje, išsiaiškinsiu. Be to, žinojau kur nemokamai galiu pasistatyti mašiną, nes prieš pusmetį netoliese dirbau.

Pasistačiau vidiniame kieme prie senojo ofiso ir išėjau ieškoti Lvovo 9. Prisiminiau, kad Lvovo gatvėje kažkada buvo pasų poskyris ar kažkas panašaus, tai, pamaniau, ten ir bus įsikūrę. O bet tačiau.... radau užrakintas duris ir užpustytus laiptus. Nusprendžiau, kad čia jau niekas nebegyvena.

Patraukiau toliau. Praėjau visą pastatą išilgai gatvės. Jokių durų su iškaba. Hmm... pamačiau bromą ...  



Prie bromos ženklas skelbė "SPC SOCIALINĖS PARAMOS CENTRAS. Kieme."

"Hmm... ne paramos aš čia atėjau, bet gal ką rasiu kieme dar. Bandau".

Kieme radau tik pristatytų automobilių ir pastatuką.



Ant kurio durų kabėjo užrašas. "SAUSIO MĖNESĮ TALONŲ PIRČIAI NEBUS".
Sukilo abejonė ar čia tikrai gali įeiti laimingi tėveliai .... gal koks nešvarus, smirdintis varguolis už durų tyko?

Pabandžiau paskambinti dar kartą.

Šį kartą sėkmingai. Atsiliepė moteris. Pasakiau, kad noriu gauti vienkartinę vaiko išmoką ... buvau nutrauktas tirados mintinai iškaltų skubrių frazių: "Jūs kreipėtės ne čia. Jums reikia nuvykti į seniūniją, užregistruoti vaiką, tada užsiregistruoti internetu" ir numetė ragelį.

"Palauk, palauk. Kaip ne čia? Aš jau seniūnijoje buvau." Dvi pro šalį ėjusios moteriškės patvirtino, kad kreipiausi reikiamu adresu. Dar nustebau "Kokia dar registracija čia reikalinga, kaip pas gydytoja kokį. Aš tik dokumentus atnešiau. Nesąmonė."

Išsidrąsinęs, pradariau sunkias metalines duris.

Už jų dar vienos su ranka užrašytu užrašu "Prašom uždaryti duris" ir su izoliacija priklijuotu lapeliu "Sausio mėnesį talonų pirčiai nebus"


Šyptelėjau. "Na, aš tikrai ne į pirtį einu".

Patekau į žemą, siaurą, patręšusį, ala gūdus sovietmetis, koridorių. Keista, kad dar tokiu yra. Ten labiausiai nustebino WC durys. Tokios siauros, skirtos tik vargšams užguitiems žmogeliams (šios įstaigos darbuotojoms). Rakinamos. Tad gamtinius reikalus lankytojams geriau atlikti namuose.



Ant sienų prikabintoje informacijoje nieko neradau apie vienkartinę išmoką tėvams. Nei kur, nei su kuo tai valgoma. Tik sužinojau šios įstaigos internetinį adresą. "Tai va tas internetas, kur reikia registruotis:) O jei vargšas žmogelis neturi interneto kaip jam apeiti tą registraciją?"

Kyštelėjau galvą į kabinetą, bet buvau išprašytas į koridorių.

"Ok galiu palaukti", pamąsčiau. Pakilo azartas, reikalą damušti iki galo.

Belaukiant atsirado dar dvi moteriškės, kurios tik 'užnešė' dokumentus. Kažkoks dėdulė tyliai sėdėjęs ant kėdės irgi dingo už kabineto durų. Tarp kitko, sužinojau, kad čia interesantai yra kviečiami pagal pavardes!

Likau vienas. Lapelis ant kabineto durų skelbė, kad visi dirba iki pusės penkių. Buvo likę dar apie 45 minutes.
Toptelėjo, kad galiu pasinaudoti internetu mobiliajame telefone ir užsiregistruoti.

Pabandžiau, bet nesėkmingai .... internetiniame registravimo puslapyje puikuojasi mane labai prajuokinusi svarbi išnaša

Svarbu! Jei pageidaujate kreiptis dėl vienkartinės išmokos gimus vaikui, maloniai prašome susisiekti tiesiogiai su socialinių išmokų specialistu (spausti čia).

WTF? Ir čia vadinasi registracija internetu!? Greičiausiai įstaigos direktorė (Solveiga Jankauskaitė) giriasi  kokie jie šiuolaikiški ir kaip šauniai jų įstaiga teikia e-paslaugas ... telefonu :))

Benaršant SPC puslapį, į koridorių išlėkė darbuotoja.

"Jūs kažko paklausti norėjote?" - pamačius mane stabtelėjo.

"Aš dėl vienkartinės išmokos...." - pabandžiau vėl.

"Užeikit".

Kabinete stovėjo trys stalai su monitoriais, užimančiais pusę stalo. Mane užkalbinusi moteris, nuvargusi nuo įtemptos darbo dienos, išsitraukė lapą su pavardėmis.

Manes laukė dar viena staigmena. Ji pasiūlė mane užrašyti sausio 28 dienai! "Obana, kokia populiari ši įstaiga (O šiuo momentu galima užsirašyti tik vasario 11 dienai!) ir dirba tik trys darbuotojos. Dar joms reikia registruoti jaunuosius tėvelius (įdomu, kodėl išskirti būtent jie?) ir atsakinėti į pasipiktinusiųjų nuo tokios 'tvarkos' skambučius."

Garsiai išreiškiau savo nuostabą.

Ji pasiūlė atvykti kita dieną puse aštuonių ir rytdienos pavardžių sąraše ranka įrašė mano pavardę. Atsišvietė gimimo liudijimą, kad rytoj greičiau būtų ir primygtinai paprašė, kad nevėluočiau - 7:30.
 
Kitą dieną buvau 10 minučių anksčiau sutarto laiko. Darbuotoją radau jau savo darbo vietoje! Paskubomis užpildžiau popierius, gal kokias tris skirtingas formas, ir pagaliau buvau džiugiai informuotas, kad pinigų galiu tikėtis ne už 10 dienų (kaip priklauso pagal įstatymą), o už .... 20 ar 30 dienų. Vilniaus savivaldybė nebeturi pinigų :] 

Taip laimingai baigėsi mano klaidžiojimai po biurokratinius užkaborius.

Už tokią kafkišką patirtį, turbūt, turiu būti dėkingas direktorei Solveigai Jankauskaitei bei vedėjai Romenai Kevėnienei, kurios prižiūri, vadovauja ir galvoja 'naujoves'. Su tokiais vadovavimo sugebėjimais jos gali tik glaustis po savivaldybės sparneliu. Laukiniame kapitalizmo pasaulyje paprasčiausiai neišgyventų :)

p.s. ačiū Viktorijai už jos sunkų darbą. Nuo manęs ji bent užsidirbo šokolado plytelę :)

Į LRT eterį sugrįžo viena iš mano geriausių ir mėgiamiausių lietuviškų televizijos laidų "Pinigų karta". Atgaiva komercinių kanalų brukamoje bukų pramogų dykumoje.

Šį antradienį rodytos laidos pabaigoje diskusijoje tarp laidos vedėjo Laimono Tapino, žurnalisto Artūro Račo ir verslininko (hmmm.. nepamenu pavardės) patiko ir turinys ir tai, kad kiekvienas pašnekovas gerbė vienas kitą.

Patiko, nors jam nesimpatizuoju, ir Artūro Račo pasakyta mintis, kad lietuviai kaip demokratinė valstybė tik bręsta. Kaip vieną iš pavyzdžių pateikė žmonių pasitikėjimo žiniasklaida tyrimus. Totalitarinėse valstybėse žiniasklaida pasitikima labai (virš 70%), ji sako tik tiesą, nesvarbu, kad tik vieną, o štai pažangiose demokratinėse valstybėse žiniasklaida pasitiki tik apie 20%. Lietuvoje žiniasklaida, anot Artūro Račo, pasitiki apie 50%.

Pažanga yra, bet dar reikia laiko, kol žmonės galutinai susivoks kas yra laisvė plačiąja to žodžio prasme.

p.s. pasirodžiusioje naujausios apklausos duomenims dabar žmonės Lietuvoje labiausiai pasitiki televizija, o pavyzdžiui nacionaliniais dienraščiais tik 10,8% pklaustųjų.

Į Windows įsidiegus WAMP kas kartą neveikia PHP mail funkcija. Bandant ją naudoti išvedamas toks pranešimas

Warning: mail() [function.mail]: Failed to connect to mailserver at "localhost" port 25, verify your "SMTP" and "smtp_port" setting in php.ini or use ini_set() in [...]

Šios problemos sprendimas yra naudoti Google SMTP serverį ir savo gmail prisijungimo duomenis. Reikia atsisiųsti pašto serverį (nereikia nieko diegti, užtenka išarchyvuoti zip bylą ir failus padėti į norimą vietą). Pašto serverį galima atsisiųsti iš čia.